Linas Broga Pašiekštyje. 1990 m.
Linas Broga gimė 1925 05 10, Pačiaunės kaime, Dusetų valsčiuje, Zarasų apskrityje, valstiečių Stepono ir Severijos (Kuzmaitės) Brogų šeimoje, buvo vyriausias iš keturių vaikų (Aloyzas g. 1928 , Stefanija g. 1930, Povilas g. 1933). Bemaž 40 ha ūkis buvo apie 4 km nuo Dusetų Antazavės link, prie Čiauno ežero, miškingoje, kiek kalvotoje žemėje, kuri nebuvo derli, bet grožiu Linui įsiminė visam gyvenimui. 1931–1935 m. L. Broga mokėsi netoliese buvusioje Kálniškių pradžios mokykloje, 1935–1937 m. – jau Dusetose, kur talentingasis mokytojas Petras Kuzmickas ne tik reikliai mokė, bet ir klojo jaunimui dvasinio gyvenimo pamatus. 1937–1939 m., dėdės Jono Brogos globojamas, lankė Biržų gimnaziją, 1939–1943 m. – K. Būgos gimnaziją Zarasuose. Domėjosi rimtomis knygomis, daug skaitė, pradėjo rašinėti, vadovavo literatų būreliui, gražiai piešė. 1941 02 01 už „Internacionalo“ „patobulinimą“ drauge su Antanu Kanapecku iš gimnazijos buvo pašalintas, bet vėliau VIII klasės egzaminus išlaikė eksternu ir mokėsi toliau. Kaip geriausiai baigęs Zarasų gimnazijos XIII laidos abiturientas direktoriaus Prano Pauliukonio ir klasės auklėtojo Romualdo Giedraičio buvo apdovanotas 1938 m. išleista knyga apie M. K. Čiurlionį. Iki 1944 m. rudens sunkų ir pavojingą metą, be to, pablogėjus sveikatai, prabuvo tėviškėje, o nuo gruodžio mėn. mokytojavo Turmanto, nuo 1945 m. rugsėjo – Antalieptės progimnazijose.
Supratęs, kad ideologinė pokario atmosfera Lietuvoje itin svetima humanitariniams jo nusiteikimams, L. Broga pasirinko studijas Vytauto Didžiojo universiteto (vėliau pervadinto į Kauno politechnikos institutą) Hidrotechnikos fakultete (1946–1951), tapo diplomuotu kelių inžinieriumi. Kad studento duona būtų kiek sotesnė, 1947–1952 m. darbavosi Kauno m. techninės inventorizacijos biure techniku inventorizuotoju. 1949 03 25 Brogų šeima iš Pačiaunės buvo išvežta į Sibirą. Studijų metais Linas Broga susipažino su Unės ir Vytauto Graičiūnų šeima, Juozu Urbšiu, Zigmu Toliušiu, kitais Kauno inteligentais.
Po studijų – tarnystė Lietuvos keliams: 1952–1956 m. – LTSR Plentų valdybos Kaune inžinierius-dispečeris, 1956–1958 m. – LTSR autotransporto ir plentų ministerijos inžinierius-dispečeris ir techninės inspekcijos inžinierius Vilniuje, 1958–1962 m. – ministerijos kapitalinės statybos skyriaus viršininkas. Darbas – ne iš lengvųjų, svarbiau gal – nemėgstamiausias: nuolatinės komandiruotės, kalnai planų, ataskaitų ir pan. Išvažinėta, išvaikščiota visa Lietuva. Tikra atgaiva būdavo, kai akis pradžiugindavo gražioji mūsų krašto gamta, architektūros paminklai, dar užsilikusi sakralinė dailė ir pan., todėl tarnybinių ir turistinių kelionių metu daug fotografuodavo, sukaupė nemažą negatyvų ir nuotraukų archyvą.
1962 m. L. Broga perėjo į kiek ramesnį darbą – Vilniaus inžinierinės statybos institute dėstė braižybą ir braižomąją geometriją. Išlaikė ekonomikos moksl. kandidato egzaminus, bet disertacija liko nebaigta: nematė prasmės, gailėjo laiko, rūpėjo jam artimesni dalykai, tačiau 1958 m. išleido žemėlapį „LTSR keliai“, 1962, 1963, 1963 rusų k. (su E. Danilevičiumi) – „LTSR turistinį žemėlapį“, 1973, 1974 m. – vadovėlius „Braižomoji geometrija“ (III, IV). Keliauta po Vidurinę Aziją, Kaukazą, kaimynines respublikas.
Nuo 1983 m. L. Broga – pensininkas. Mirė 2005 06 16 Vilniuje, palaidotas Dusetų kapinėse šalia senelių ir kitų artimųjų, šalia iš Sibiro jo parvežtų tėvo ir brolio Aloyzo palaikų. Čion 2005 07 06 iš Vilniaus Saulės kapinių buvo perkelti ir 1963 m. mirusios motinos Severijos palaikai.
Tikrasis L. Brogos dvasios gyvenimas sruvo matomų tarnybos darbų pauksnėje. Nuo jaunumės daug skaitė (sukaupė nemažą biblioteką), domėjosi menais, rašė eilėraščius, vertė poeziją, rinko medžiagą apie tėviškės praeitį, Dusetų krašto žmones. Per 100 publikacijų (daugiausia poezijos vertimų) paskelbė periodinėje spaudoje, almanachuose. Itin daug jėgų ir laiko atidavė svarbiausio jam poeto Jurgio Baltrušaičio kūrybai, į lietuvių kalbą išvertė visą rusiškąją jo lyriką („Žemės Laiptai. Kalnų Takas“, 1973 m., „Lelija ir Pjautuvas“, 1996 m.). Šių vertimų, sudėtų į vieną knygą „Kalba su lemtimi“ (2007), nebepamatė. Vertė Rytų poetų: O. Chajamą („Rubajatai“, 1972, 1998, „Išminties taurė“, 1984), Hafizą („Gazelės“. 1978), Nizami („Leili ir Medžnūnas“, 1985 m.), t. p. paskelbė Vazeho, Machtumkuli, Chagani, Kemine ir kt. vertimų. Parašė atsiminimus apie J. Urbšį, U. ir V.A. Graičiūnus, P. Kuzmicką, L. Janaudį ir kt. Saugojo ir Teatro, muzikos ir kino muziejui perdavė aktorės ir režisierės U. Babickaitės-Gračiūnienės kultūrinį palikimą, parengė jos atminimui skirtas knygas: „Atsiminimai. Dienoraštis. Laiškai“, 2001, „Laiškai. Amžininkų atsiminimai“, 2005.
2008 m. „Krantai“ išleido žmonos R. Brogienės sudarytą, talkinant L. Brogos dukterėčiai Linai Brogaitei-Kažemėkienei ir jos vyrui Gintautui Kažemėkui, leidinį „ Linas Broga. Atminimo knyga“. L. ir G. Kažemėkų rūpesčiu sakralinės skulptūros L. Brogos fotografijų parodėlės veikė Rašytojų klube Vilniuje (2009), Perkūno name Kaune (2009), Zarasų krašo muziejuje (2010), Juozo Naujalio muziejuje Raudondvaryje, Kauno raj. (2010).
Linas Broga Sapieginėje. 1971 m.
In memoriam. ATSISVEIKINANT SU LINU BROGA 1925.05.10–2005.06.16
Man drumsčia protą, jaugia kraują
Slaptingu šnabždesiu Naktis –
Jau tavo rytdiena praėjo,
O šiandien žydi praeitis...
Žmogaus diena – sujukęs vienas
Visos tikrovės raizginys –
O tu esi drauge ir žiedas,
Ir sėkla, stiebas ir šaknis...
Prilygsta Būčiai tavo mirksnis,
Nors tik lašu širdis gyva –
Ne vilnyje, o vandenyne
Valtelė sūpaujas tava!
Jurgio Baltrušaičio eilėraštis „Nakties kelyje“, parašytas porą vasarų prieš gimstant jo vertėjui, atrodo tinkamiausias įvadas Lino Brogos nekrologui. Nesutikau kito žmogaus, kuriam J. Baltrušaičio poezija būtų buvusi tokia svarbi, tokia lemtinga, pakreipusi jo gyvenimą į tylų susimąstymą, į buvimą vienumoje. Pacitavau vertimą iš „Lelijos ir Pjautuvo“ (1996) mintyse atsiprašydama, kad jau nepaklausiu – gal išvertęs iš naujo, gal pakeitęs, perredagavęs? Prie J. Baltrušaičio vertimų Linas dirbo, kol pajėgė.
L. Broga išgyveno aštuoniasdešimt metų. Gimęs gražiosiose Dusetų apylinkėse, prie Čiauno ežero, Pačiaunėje, stiprių ūkininkų šeimoje, augo su dviem broliais ir seseria. Buvo labai prisirišęs prie gimtinės, gražios, sutvarkytos ir visai išdraskytos, kai Brogų šeimą išvežė į Sibirą. Linas liko Lietuvoje, nes jau studijavo Kaune. Prisimindavo kraupią naktį, kai slapta šliaužė į gimtuosius namus, į svirną, kur buvo užslėpęs rankraščius. Amžinam poilsiui grįžo į Dusetas, prie iš Sibiro parsivežtų artimųjų kaulų.
L. Broga turėjo rašytojo, filosofo prigimtį, kurią racionaliai norėjo įveikti matydamas, kad pokario laikas neduos jo dvasiai laisvės. 1951-aisiais baigė Kauno politechnikos institutą, įsigijo inžinieriaus diplomą. Dėstė Vilniaus inžinerinės statybos institute, rodos, braižomąją geometriją. Buvo labai preciziškas, netgi pedantiškas, tikras geometras – stereometras mąstydamas, rašydamas, versdamas ir vertindamas pasaulį bei žmones. Jautrią prigimtį slėpė. Bet negalėjo išvengti savo pašaukimo, kreipusio į meną, literatūrą, į žmonių likimus.
Lemtingai susitiko su Une Babickaite-Graičiūniene, mylėjo ją ir globojo, prižiūrėjo kapą, saugojo archyvą, turėjo brangių daiktų, paveikslų, unikalių relikvijų. Viską perdavė Lietuvos valstybei, Muzikos ir teatro muziejui; džiaugėsi sulaukęs nepriklausomybės ir kaip šių turtų perdavimo galimybės. Rūpinosi išleisti U. Babickaitei skirtas knygas; gaila, kad antrosios, užtrukusios leidykloje, nespėjo bent palaikyti savo rankose. Atsisveikino su pačių (kartu su ištikima gyvenimo drauge Romana Dambrauskaite-Brogiene) susikurta sodybėle Pašiekštyje. Buvo sodininkas – sodintojas, gamtos, jos tvarkos ir tylos sergėtojas, dvasia panteistas, paslapties neatmetančio filosofinio tikėjimo išpažinėjas. Padarė viską, ką buvo numatęs, ką buvo geometriškai tiksliai nusibrėžęs savo dienų ir naktų keliuose. Liko nebaigta tai, kas nėra apskaičiuojama, nubraižoma.
Liko neperrašytų eilėraščių, kurių negalėjo išvengti. Rašė juos iš jaunystės, nesiekdamas kitų tikslų – tik išreikšti savo buvimą, savo būsenas, kartais labai skaudžias ir dramatiškas.
Vertimai buvo L. Brogos humanistinių aspiracijų kompensacija. Rytų poezija, ypač Omaro Chajamo „Rubajatai“, pareikalavę didelio preciziškumo, atitiko jo atsargią, į meditacinę rimtį linkusią prigimtį. Tačiau svarbiausias buvo ir liko J. Baltrušaitis. Paliko peržiūrėtus, dar kartą taisytus ar net naujai išverstus šio poeto eilėraščius. Gal ir įmanoma būtų išleisti – juk „Lelijos ir Pjautuvo“ seniai nebėra. Liko didelis archyvas; saugojantis turi ką saugoti ir ką palikti. Kas yra išsaugota, turėtų būti ir perimta.
Atsisveikinu su Linu Broga, klajonių po nepasiekiamą ir neišsemiamą J. Baltrušaitį bendrakeleiviu, dėkodama už aukšto padorumo ir pilietiškumo pamokas, už bičiulystę, giminiškumą, palankumą. Tikiu, kad Lietuvos rašytojai, vertėjai, knygų, jo mylimo Dusetų krašto žmonės, inžinieriai, gydytojai, parodę Linui Brogai paskutinę šilumą, į šiuos žodžius atsilieps savais žodžiais.
Linas Broga Kernavėje. 1972 m.
Algimantas ZOLUBAS
Iškilų, daugiabriaunį mūsų kultūros grynuolį, rašytoją, vertėją, keliautoją primena 500 puslapių „Krantų“ redakcijos išleista Romanos Brogienės sudaryta knyga „Linas Broga. 1925–2005. Atminimo knyga“, išleista praėjus trejiems metams po rašytojo mirties.
Ne „Amžinuoju atilsiu“, o šviesiu atminimu Lino Brogos gyvenimo bendrakeleivė, jo žmona R. Brogienė paženklino Lino prasmingo gyvenimo paveikslą, visuomenei atskleidė tai, ką tylusis rezistentas ir kūrėjas dėl nuolat gresiančio pavojaus, o vėliau dėl kuklumo vengė viešinti. Deja, neretai pasitaiko, kad su iškilia asmenybe visuomenė susipažįsta tada, kai ji iškeliauja į amžinybę. Knyga artimai supažindins su rašytoju, nes ją sudarė žmogus, nuo kurio Linas paslapčių neturėjo. Nors Liną pažinojau, su juo artimai bendravau nuo 1958 metų, man atminimo knyga apšvietė šią asmenybę nauja šviesa, atskleidė kuklumo skraiste dengtą jos didybę.
Linas Broga iš jam lemties skirtų gyvenimo aštuonių dešimtmečių mažiausiai penkis dešimtmečius atidavė kūrybai. Mokėsi, mokytojavo, studijavo, įgijęs kelių inžinieriaus specialybę, dirbo, vėliau dėstė su literatūra nesusijusį dalyką (braižomąją geometriją). Tai tarsi buitinė gyvenimo pusė. Antroji – būtį atspindinti kūryba. L. Brogos kūryba – poezijos vertimai ir jo paties ne itin gausios eilės. Rašytojas į lietuvių kalbą vertė poeziją, kuri priskirtina žmogaus visatoje prasmingesnei būčiai. Daugiausia kūrybinių galių skyrė Jurgiui Baltrušaičiui, jį versti pradėjęs 1948 metais. Baltrušaitis per penkis dešimtmečius parašė per 400 eilėraščių rusų kalba ir apie 200 lietuviškai. Linas per penkis dešimtmečius po poeto mirties visus rusų kalba rašytus eilėraščius išvertė į gimtąją kalbą.
Kaip pats vertėjas tvirtino, jam labai artima pasirodė žmogaus, kuriančio nebaigtą pasaulį, idėja. „Žmogus nėra niekinga smiltelė – jis kaip ir menkas žolytės stiebelis turi vietą vieningoje visatos sandaroje, dirbdamas, veikdamas perkuria save ir kartu tobulina pasaulį. Menininkas kopia žemės laiptais: menas – žaidimas, menas – pažinimas, menas – auka. Kūrėjas sudega ant visatos aukuro, atiduodamas save didžiam tikslui – geresnei, prasmingesnei būčiai...“ – sakė Linas. Minimą idėja kondensuotai išreikšta ir viename iš Baltrušaičio eilėraščių:
Dar pasaulis nesutvertas,
Ir šventovė nebaigta,
Tik laukų akmuo pažertas,
Tik pečiams galia duota.
Kai kartą dėl savo neišprusimo paklausiau, kas sunkiau – parašyti ar išversti į kitą kalbą eilėraštį, Linas atsakė: „Eilėraštį parašyti dažnai užtenka valandėlės, o norint tinkamai išversti net vieną eilėraščio posmelį, tenka jį „nešiotis“ iki išverti ištisus mėnesius, o vertimus gludinti – metus, nepabaigiamai...“
Parvedant Baltrušaitį į Lietuvą, pakeliui L. Broga kliudė antrojo tūkstantmečio pradžios Rytų poetus Omarą Chajamą, Hafizą, Nizami Gandževi, kurių išmintį pateikė Lietuvos skaitytojui.
Linas daug keliavo kaip turistas ir kaip transporto sistemos darbuotojas, bendravo su gamta, kultūriniu paveldu. Parengė ir išleido „Lietuvos TSR turistinį žemėlapį“, Lietuvos kelių žemėlapį. Keliaudamas daug fotografavo (pluoštelis nuotraukų pateiktas knygoje).
Pasak Viktorijos Daujotytės, didžioji L. Brogos gyvenimo dalis yra praėjusi slaptyje, tyloje. Tačiau toje savo tylioje kelionėje, kaip randame knygoje bei pačiam teko patirti, Linas sutiko ir artimai ir pakankamai atvirai bendravo su iškiliomis asmenybėmis. Tarp jų buvo Unė Babickaitė-Graičiūnienė, Juozas Urbšys, Jonas Graičiūnas, Kazys Inčiūra, Viktorija Daujotytė ir kitos visuomenei mažiau žinomos, tačiau taurios, šviesios asmenybės.
Linas tapo tragiško likimo lietuvių aktorės, režisierės U. Babickaitės-Graičiūnienės sukaupto turtingo kultūrinio palikimo angelu sargu ir išgelbėjo jį nuo užmaršties. Aktorės kultūrinį palikimą Linas perdavė Teatro, muzikos ir kino muziejui Vilniuje, kuris tapo nuolatinės ekspozicijos dalimi. Lino ir artimiausios pagalbininkės Romanos rūpesčiu išleistos knygos Unė Babickaitė-Graičiūnienė, Atsiminimai. Dienoraštis. Laiškai, Vilnius: Scena, 2001, 360 p. ir U. Babickaitė-Graičiūnienė, Laiškai. Amžininkų atsiminimai, Vilnius: Aidai, 2005, 475 p.
Didžioji dalis J. Baltrušaičio rusiškos poezijos L. Brogos vertimų rinkiniais jau išleista gerokai anksčiau, o štai Jurgis Baltrušaitis. Kalba su lemtimi: rusiškos poezijos vertimai /Jurgis Baltrušaitis; iš rusų kalbos vertė Linas Broga. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007, – 543 p. pasirodė pernai, praėjus beveik trejiems metams po vertėjo mirties. Tylios kelionės ir gilaus pėdsako pilnatvė įsikūnijo.
Linas Broga Tian-Šanyje. 1959 m.
Liuda Ruseckienė
MANO VIŠINSKIS
Kodėl tokia asociacija? Linas Broga lietuvių kultūros bei literatūros horizontuose ryškus pats savaime ir su niekuo nelygintinas. Tačiau Jo netektis (ir iki jos ėję ilgi skausmingi mėnesiai), manyčiau, kiekvienam iškėlė bendrą, o drauge ir individualų klausimą: kas Jis buvo būtent tau? Man Linas Broga Žmogus, išvedęs į šviesą mokslą, pirmiausia į mokyklą Dusetose.
... Už penkių kilometrų į šiaurę nuo Dusetų (Zarasų raj.) žvyruotas vieškelėlis, o toliau keliukas vedė į mūsų abiejų gimtąją Pačiaunę, vadintą vienkiemiu, nes gyveno tik dvi, Brogų ir Leleikių šeimos, kadaise kilusios iš bendro kamieno. Abi sodybos glaudėsi prie legendomis apipinto Čiauno ežero, buvo apsuptos pušynų, smėlingų kalvelių jaukios ir uždaros erdvės, kurią vėliau atsiminimuose Linas vadino pasakų šalimi“...
Tokia tad gimtinė, J. Apučio žodžiais, „erčia, kur gaivus vanduo“, kurioje prieškario metais vyravo gamtos ir žmogaus darna ir rami dienų tėkmė, bus paveikusi ir Lino, vyriausio Brogų sūnaus, dvasios struktūrą, polinkį į meną (literatūrą, dailę), filosofiją. Mokydamasis Zarasų gimnazijoje, Linas ir namuose turėjo ypatingesnes sąlygas atskirą kambarį, gaubiamą tylos ir saugomą nuo „svečių“. Linas dar mokydamasis buvo išskirtinis: šviesuolis, knygų ir gamtos žmogus, uždaras, rimtas, neginčijamas autoritetas, kurio nuomonės pasiklausti, paprašyti patarimo kreipdavosi ir pagyvenę apylinkės žmonės. „Ką pasakys, patars Linas?“– svarstydavo ir mano tėvas Petras Leleika. Nepaisant amžiaus ir išsilavinimo skirtumų, jie dažnai pasikalbėdavo, ypač vasarą vakarais eidami maudytis į Čiauną. Lino liudijimu, pokario metais ir mano tėvas svyravimo dienomis pataręs nesitraukti į mišką, motyvuodamas – „prapulsi“. Linas paklausė. (Pasirodo, būtų žuvęs susprogdinus tą partizanų bunkerį.)
...Karas ir pokario metai sugriovė Pačiaunės žemės ir jos žmonių idilę. „Sklypininkams“ išdalintas Brogų ūkis, prievartinis suvarymas į „kolchozą“, naktiniai girtų stribų siautėjimai, ieškant tariamų „banditų“ ir ta dingstimi nusiaubiant žmones ir užgyventą turtą, tardymai, kankinimai, ištrėmimo grėsmė, kurios vėliau neišvengė Brogų šeima. Visuotinės sumaišties metu, apimti nevilties, ir manęs tėvai nebeleido į mokyklą („Vis tiek gyvenimo nebėra...“). Man tai buvo pasaulio pabaiga. Mėginau mokytis savarankiškai, bet ne viskas buvo pagal jėgas...
Tąkart mama kreipėsi į Liną patarimo – ką daryti su vaiku, t.y. su manimi? Tą pačią dieną Linas atėjo pas tėvus pasikalbėti. Lėmė Lino ištarmė: „Gabi mergaitė, reikia būtinai leisti į mokyklą“. O praleisti jau dveji mokslo metai... Ir tapo Linas tuomet dar negirdėtu, savanoriu korepetitorium be atlygio. Mokė mane matematikos, prancūzų kalbos ir kitų dalykų, rengė egzaminams eksternu, kuriuos sėkmingai išlaikiau Antalieptėje, kur tuo metu Jis mokytojavo. Taip, peršokdama vieną klasę, Lino dėka vėl grįžau į Dusetų mokyklą, atvėrusią kelius į Vilniaus universitetą.
...Po kelių dešimtmečių susitikome su Linu to paties universiteto Didžiojoje auloje, kur gyniau daktaro disertaciją. Žinodama, kaip Linas yra užsiėmęs, nustebau, o Linas su Jam būdingu švelniu humoru paaiškino: „Ne kasmet žmonės iš Pačiaunės ginasi disertacijas...“ Beje, Linas visą gyvenimą buvo dėmesingas savo gimtinės, krašto žmonėms, sudarinėjo savo giminės genealoginį medį, rašė atsiminimus. Jau sunkiai sirgdamas dar pasakojo jam artimų žmonių gyvenimo istorijas, apgailestavo, kad iki šiol neprieinami jo paties karo ir pokario metais rašyti dienoraščiai, kuriuos tuo metu, padedamas neeilinių gabumų technikai turėjusio brolio Aloyzo, vėliau žuvusio Sibire, įsuko į patrankų sviedinius, prieš tai iškrapštę trotilą, ir užkasė miške. Keli išminuotojų mėginimai surasti sviedinius buvo nesėkmingi. Taip Linas nebepasinaudojo autentiška jauno žmogaus rašyta šiurpių metų kronika, žvelgdamas iš pusės šimtmečio distancijos į išgyventą asmeninę, šeimos, viso krašto tragediją...
...Apie daug ką kalbėjomės su Linu telefonu: apie abiejų pažįstamus savo krašto žmones, aišku, apie Jurgio Baltrušaičio poezijos vertimų pabaigą, Unės Babickaitės antrąją knygą, memuarus... Nekalbėjome tik apie Dusetas. Jo paskutinė valia – atgult šalia pervežtų iš Sibiro tėvo ir brolio Aloyzo, kuriam skirtą eilėraštį Jis skaitė atsisveikindamas perlaidojimo metu:
Broleli, mano broleli,
Nejaugi tuomet, Utenoj,
Kai mano ranką laikei
Didžiuliam savo delne
Ir vienas kitam į akis
Be žodžių žiūrėjom, –
Nejaugi tuomet jau buvo
Danguj žvaigždėm parašyta,
Kad vėlei pasimatysim
Tiktai už tūkstančio mylių, –
Tiktai po daugelio metų,
Kai tavo galvą iškelsiu
Iš kapo duobės?
...Iki amžino susitikimo, Linai, Dusetose, kur likimo mums lemta būti netoli vienas kito: Vedusiojo ir ėjusios... Šviesos link...
Irena Kostkevičiūtė
Mielas Linai, noriu pasakyti porą žodžių Tau, išėjusiam ne iš gyvenimo, bet į kitą plotmę. Tu išėjai nepaprastai turtingas, sukaupęs ir mums palikęs didelį dvasios turtą. Tu buvai be galo gyvas, ne knyginis žmogus, nepaprastai harmoningos sielos, buvai tikras gamtos vaikas. Vien Tavo sodyba – kiek ten žavesio, kiek ten ryšio su amžinąja gamta, kurios vaikai mes esam.
Ačiū Tau už draugystę, už didžiulę bičiulystę. Tu buvai pavyzdys, kaip reikia vertinti draugą, sutiktą žmogų, buvai tas, kuris supranta ir gali padėti. Kiek kartų esam svarstę kultūros reikalus, iškylavę gamtoj!
Ilsėkis ramybėje ir būk neužmirštamas mūsų visų.
Įrašė Algimantas Zolubas
Šifravo Lina Brogaitė-Kažemėkienė
Linas Broga Pačiaunėje. 1958 m.
Ona Daukšienė
In memoriam
LINAS BROGA (1925 V 10–2005 VI 16)
Birželio 16 d. po sunkios ligos mirė Linas Broga. Vertėjas, poetas, kelių inžinierius.
Kaip rašomi nekrologai? Nuo ko pradėti kalbą apie tik prieš savaitę išėjusį žmogų, su kuriuo pastaraisiais metais suvedė likimas – ir tai laikau Dievo dovana? Ko reikia – gyvenimo faktų, nuveiktų darbų sąrašo, asmeninių emocijų? Kas trukdo – baimė nusibanalinti, per mažai pasakyti ar prituščiažodžiauti?
Brogų bute mane pirmąsyk pasitinka tik Romana Brogienė. Rankiojam faktus.
Gimė 1925 m. gegužės 10 d. Pačiaunėje, netoli Dusetų (Zarasų apskr.). Mokėsi Biržų (1937–1939) ir Zarasų (1939–1943) gimnazijose, mokytojavo Turmanto ir Antalieptės progimnazijose (1944–1946). Nuo mokyklinių metų palinkęs į humanitarinius dalykus, rašė eiles, ketino studijuoti literatūrą, filosofiją. Zarasų gimnazijoje vadovavo literatūros būreliui, bet pokariu viešos humanitarinės veiklos kol kas atsisakė – esamomis sąlygomis ji buvo neįmanoma kompromisų su sąžine nepripažįstančiam jaunuoliui. Taigi 1946 m. įstojo į VDU, pasirinkęs studijuoti neutralią, nors ir priešingą „sielos pageidimams“ kelių inžinieriaus specialybę. 1949 m. suimama ir ištremiama į Sibirą visa jo šeima – tėvas Steponas, motina Severija, broliai Povilas bei Aloyzas ir sesuo Stefanija. Tuo metu Kaune studijavęs Linas šios lemties išvengė, bet liko Lietuvoje vienas, kamuojamas artimųjų pasiilgimo (aplankys juos Irkutsko srities Zalari rajono Sortų kaime tik po šešerių metų, 1955). Studijas, jau KPI, baigė 1951 m. ir nuo tada dirbo pagal įgytą specialybę – plentų valdyboje, autotransporto ir plento ministerijoje, 1962–1983 dėstė braižybą ir braižomąją geometriją VISI. Oficialią inžinieriaus biografiją papildo su specialybe susiję darbai: LTSR kelių ir turistinis žemėlapiai (1958, 1962, 1963), braižomosios geometrijos vadovėliai (1973, 1974), straipsniai.
Pažinojusieji ir kartu dirbusieji liudija, kad savo pareigas vykdė nuoširdžiai ir skrupulingai. Sąžiningas iki kaulų smegenų, negalėjo atsainiai žiūrėti į savo kasdienį darbą. Gal iš dalies jį net pamėgo (inžinerijos srities darbai rodo profesionalumą, kaip dėstytojas buvo mėgiamas studentų). Preciziškumas ir konkretumas nebuvo visiškai priešingi jo prigimčiai dalykai – nuo mažens pasižymėjo kaligrafiška rašysena, visada buvo punktualus. Bet egzistavo ir slaptoji prigimties pusė, sovietmečiu neturėjusi sąlygų augti ir skleistis, saugoma ir puoselėjama giliai širdyje. Romanos Brogienės rodomose dar vaikystės nuotraukose mažasis Linas kone kiekviename kadre stovi mąsliai susikryžiavęs ant krūtinės rankas, tarsi įsigilinęs į save. Taip, – patvirtina Roma, – čia jo būdingoji poza, tokia išliks visą gyvenimą. Psichologai teigtų, kad tai nelyginant gynybinė žmogaus poza; rankų sukryžiavimas ant krūtinės esą atspindi norą apsaugoti savo vidinį pasaulį, neįsileisti į jį nepalankių išorės veiksnių.
Tą slaptąjį vidinį žmogų atspindėjo nuo jaunumės iki paskutinių sąmoningų dienų rašyti eilėraščiai ir poezijos vertimai. „Išvertė visą rusiškąją J. Baltrušaičio lyriką“, – rašoma Lietuvių literatūros enciklopedijoje (Vilnius: LLTI, 2001, p. 79). Roma Brogienė rodo sąsiuvinius, kuriuose – kaligrafiškai nusirašyti ištisi Baltrušaičio eilių rusiški rinkiniai; nusirašydavo gavęs pasiskolinti, savų dar neturėjo. Jų vertimai – viso gyvenimo darbas; sovietmečiu pavyko išleisti rinkinį Žemės laiptai. Kalnų takas (1973), jau nepriklausomybės metais pasirodė Lelija ir pjautuvas (1996). Vertė ir daug Rytų poezijos: Omaro Chajamo Rubajatus (1972, 1998), Išminties taurę (1984), Hafizo Gazeles (1978), Nizami lyriką ir poemą Leili ir Medžnūnas (1985) bei kt. Jau sunkios ligos patale, slaugos ligoninėje, diktavo žmonai kai kurių Baltrušaičio vertimų pataisymus (papildytas ir pataisytas visos Baltrušaičio rusiškosios lyrikos rinkinys įteiktas Rašytojų sąjungos leidyklai). 1990 m., atgavus nepriklausomybę, pagaliau buvo priimtas į Lietuvos rašytojų sąjungą.
Parašė prisiminimų apie J. Urbšį, P. Kuzmicką, L. Janaudį. Ir, žinoma, apie aktorę Unę Babickaitę-Graičiūnienę bei jos vyrą inžinierių Vytautą Andrių Graičiūną, su kuriais susipažino dar studijuodamas trečiajame kurse. Susitikimas su šiais žmonėmis buvo labai svarbus būsimai jaunuolio dvasinio gyvenimo raidai. Dažnai lankydavęsis Graičiūnų namuose Kaune, Vaižganto gatvėje – lyg mažoje kultūrinėje oazėje – Linas Broga tapo juos ištikusios tragedijos liudininku ir dalyviu: Graičiūnai 1951 m. buvo suimti ir nuteisti, Graičiūnas žuvo lageryje, o Graičiūnienė iš lagerių grįžo visai palaužta ir sugniuždyta vyro mirties. Siunęs Unei į lagerį siuntinius, rūpinęsis grįžusia, po jos mirties (1961) Broga globojo ir perdavė Teatro, muzikos ir kino muziejui jos kultūrinį palikimą: per du tūkstančius knygų, tapybos, grafikos, skulptūros darbų, liaudies skulptūrų, baldų, teatro kostiumų, indų ir kt. Sudarė U. Babickaitės-Graičiūnienės knygą Atsiminimai. Dienoraštis. Laiškai (Vilnius: Scena, 2001), kartu su žmona R. Brogiene parengė ir antrąją – U. Babickaitės susirašinėjimo ir atsiminimų apie ją – knygą, kurios pasirodant, deja, nebesulaukė. Ligos patale per Velykas gavo pamatyti tik jos maketą, o spaustuvėn keliauti „Aidų“ leidykloje ji galutinai buvo parengta – lemtingas sutapimas! – prieš pat jo mirtį...
Gaila. Šios knygos pasirodant labai laukė, lyg jausdamas, kad reikia skubėti. Apgailestavo, kad ne visa gausi medžiaga į ją tilpo, kad sveikata nebeleidžia atsidėti korektūrų skaitymui. Bet – įstrigo mintis, išgirsta prie Lino Brogos karsto: žmogaus kūrybingumą bei jo dvasios jėgą rodo ir darbai, pasirodantys po jo mirties.
Anapusybės ilgesiu pažymėtiems žmonėms dar šiame gyvenime leidžiama atpažinti vienas kitą. Kaip Linui Brogai ir Unei Babickaitei. Kaip vėliau, 1966-aisiais, Balmonto jubiliejui medžiagą renkanti būsimoji Brogienė, tada dar Dambrauskaitė, šiam vyrui atidarius duris supras: jis kažkaip liks mano gyvenime. Užsisėdėjusi pagalvos: rupūs miltai, jau tris valandas sėdžiu! Lyg seni pažįstami. Ketverius metus bendraus: apie knygas, keliones, gyvenimus. Gavę slaptos literatūros, bėgs vienas pas kitą, dalysis, palikinės kits kitam nakčiai perskaityti. Nuo 1970-ųjų bus kartu visą laiką: varge ir džiaugsme, darbuose ir atokvėpiuose. Brogų namai – irgi kultūrinė oazė, kaip prieš beveik šešis dešimtmečius Graičiūnų namai. Liko didžiulis Lino Brogos archyvas, korespondencija, atsiminimai, kūryba, dar neskelbti vertimai.
Jaučiuos neparašiusi nieko – lyg visa, kas svarbiausia, būtų nepasakoma žodžiais. Kaip ir Lino vidinė slapta, kurią ne kiekvienam atverdavo. Bet ir nešykštėjo, leisdavo prisiliesti prie jos; laimė buvo pajusti jo pasitikėjimą, širdies trapumą ir gelmę. Nesinori daugiažodžiauti, nes Linas mokėjo labai daug pasakyti trumpais posakiais. Talpus ir leidiniui „Kas yra kas Vilniaus apskrityje 2003“ nurodytas gyvenimo moto: stengtis daryti ką nors gera ar bent nedaryti bloga.
Talpus, ir vis dėlto tik šiek tiek atskleidžiąs neeilinę asmenybę, gyvenusią tyliai, lyg anapus pasaulio triukšmo, bet gyvai įėjusią į mūsų kultūros ir dvasios istoriją.